Pajutau, kad krentu. Staigiai ėmiau smigti žemyn į kažkokią bedugnę.

     Norėjau šaukti, rėkti, bet neišspaudžiau nė garso. Užsimerkiau ir drebėdama stengiausi ramiai laukti sunkaus žnektelėjimo ant žemės…

     Po akimirkos pajutau, kad aš ne krentu, o skrendu. Lengvai plaukiu per purius debesis…

Staiga šaižiai suskambo turkų maršas – mano naujasis žadintuvo skambėjimo tonas.

Vis dar užsimerkusi ranka ėmiau ieškoti telefono, kad jį išjungčiau. Užčiuopiau tik orą… „Kas čia dabar? Kur dingo mano stalas?“ – pagalvojau ir pramerkiau mieguistas akis.

Tada nutiko keistas dalykas – pajutau, kaip bumbtelėjau į lovą. Pakėliau galvą ir nustebusi apsidairiau. Aplinkui viskas buvo savo vietoje – telefonas ramiai gulėjo ant stalo, į langą švietė blausi pavasarinė saulutė, sąsiuviniai ir mokyklinės knygos mėtėsi ant grindų. Viskas kaip įprasta.

-Kelkis, už pusvalandžio ateis tavo draugė, – šūktelėjo iš kito kambario mama.

Giliai įkvėpiau ir vėl griuvau į pūkinius patalus. Be galo tingėjau keltis šitaip anksti per atostogas…

***

Sucypė durų skambutis. Atsikėliau nuo virtuvinio stalo ir nupėdinau atidaryti durų. Už jų stovėjo ji ir jis. Nustebau. Jo čia neturėjo būti…

-Sveiki, – pasisveikinau su draugais.

-Labas, – apkabino mane ji.

-Sveika, – linktelėjo už jos stovintis vaikinas.

-Užeikit, – mostelėjau į vidų.

Jie įplaukė į vidų tiesiogine to žodžio prasme, nes su batais įsinešė didžiulę balą. Atsidusau – teks išvalyti – bet vistiek šypsojausi.

***

Sėdėjome virtuvėje ir išsidirbinėjome dažydami margučius. Jis paėmė mėlynai nusidažiusį skudurėlį ir grėsmingai ėmė artėti link manęs.

-O ne! Net nebandyk, – sušukau.

Jis šelmiškai nusišypsojo ir puolė prie mano veido. Per daug nesigyniau ir jis šiurkščiai patrynė medžiagos gabalą man į skruostą. Juokdamasi atstūmiau jį ir pagriebiau stiklinę su raudonais dažais.

-Va dabar tai tau bus, – šyptelėjau ir puoliau jo link.

Jau buvau visai šalia… bet jis pasitraukė ir aš priešais save išvydau ją. Neišlaikiusi pusiausvyros išpyliau draugei ant galvos visą stiklinės turinį ir užgriuvau pati. Abi parpuolusios ant žemės ėmėme garsiai juoktis.

-Kas čia darosi? – iš kito kambario atsklido mano mamos balsas.

-Nieko, mam, – springdama juoku šuktelėjau.

Ji įėjo į virtuvę ir išpūtė akis.

-Mergaitės, gal visai pablūdot? Eikit į vonią nusiprausti, o aš sutvarkysiu šitą jovalą.

Atsistojome ir aš jam tariau:

-Palauk.

Vaikinas linktelėjo ir mes, aš ir ji, užbėgome į antro aukšto vonią.

Kol spintelėje ieškojau rankšluosčio, ji ėmė kažką pasakoti apie vieną dailų vaikiną, kuris buvo „tiesiog kerintis“. Linksėjau, o pati tuo tarpu mąsčiau apie savo svajonių vaikinuką… Tą patį, kuris kaip tik tuo metu padėjo mano mamai plauti virtuvę. Suradusi, kuo nusišluostyti, atsisėdau šalia draugės ant vonios krašto ir atsukau silpną vandens srovę. Susimąsčiusi ėmiau praustis.

-Kas tau? Tu kažkokia keista… Bent girdėjai, ką tau pasakojau? – tarė ji.

Linktelėjau galva.

-Na? Pakartok.

-Aa… Mmm… Tu sakei… – nutilau.

-Taip ir žinojau! Tu manęs nesiklausai!

-Klausau. Tik šito negirdėjau.

-Baik, Une. Kas nutiko? Tu kažkokia susimąsčiusi.

-Na aš… Hmm… Kaip čia pasakius… Na man patinka tavo brolis.

-Ką? Tas asilas, kuris tave išterlino? – ji perbraukė per mano mėlyną skruostą.

Nuleidusi galvą tylėjau. Ji atsiduso.

-Bet jis toks gražus, linksmas, – ėmiau teisintis. – Visada apie tokį vaikiną svajojau… Ji moka nepiktybiškai pasišaipyti, pasijuokti iš savęs…

Visai užmiršau, kad kalbu su ja ir ėmiau tiesiog svaigti dėl jo… Akyse pasirodė gražus saulės nutviekstas jo veidas. Įsivaizdavau, kad jis linksmai puola man į glėbį ir stipriai apkabina…

-Une, Une, – ji išsigandusi ėmė šnabždėti. – Tu pakilai į orą!

Atsigavau iš savotiško transo ir šyptelėjusi pažvelgiau į ją:

-Ką čia nusišneki?

Ji drebančiu pirštu parodė į mano kojas. Nuleidau žvilgsnį žemyn ir pamačiau nepaprastą dalyką – mano kūnas sklandė ore, kojos nesiekė vonios grindinio.

-Aaa… – išsigandusi sušukau ir žnektelėjau ant drėgnų plytelių.

 …