Niekada nemaniau, kad man patiks tokia knyga kaip Ha Jin „Laukimas“. Kažkokia ji man būtų pasirodžiusi keista ir nuobodi. Bet skaitydama ją per šias atostogas tiesiog užsikabinau. Net nežinau kodėl užsikabinau, bet užsikabinau taip, kad perkrimtau ją per tris dienas.

Sako „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Man ši taisyklė šįkart nepasitvirtino. Knygos viršelis sužavėjo, atrodė keistas ir neįprastas, bet kažkaip paskaičiusi aprašymą vis atidėliojau pradėti skaityti knygą. Šiaip ne taip prisiverčiau, nes buvau užsibrėžusi iki naujųjų metų perskaityti bent vieną knygą. Bet pradėjau taip, kad sustodavau tik pavalgyti ar pagelbėti tėvams…

Pati knyga yra apie Lin, pradėjusį antrąją savo jaunystę vyriškį, kuris tarnauja karo ligoninėje ir grįžta į namus labai retai – vieną kartą į metus vasarą ir tik dešimčiai dienų. Žasiąkiemyje (gimtajame kaime) jo visada laukia žmona Šuju ir dukra Hua. Deja, žmonos Lin visai nemyli ir prieš kelis metus vedė ją tik dėl savo mirštančios motinos noro. Jam Šuju atrodo negraži, tolima ir tikrai nemylima, nors ir tikrai nuostabi žmona, kuri labai rūpinasi juo ir dukra. Deja, tai kad jis grįžta tik kartą per metus atsiliepia visų jų kaip šeimos santykiuose. Vieną dieną Lin susipažįsta su slaugytoja Mana. Ji – išvaizdi, jauna mergina su aršoku charakteriu. Tai sužavi Lin ir jis ją įsimyli. Taip prasideda laikimas (daugiausia turbūt Manos) kol Lin išsiskirs su Šuju.

Knygos pabaiga man buvo tokia keistoka. Atrodo liko klaustukas, kurį skaitytojas turėtų susigalvoti pats – kas bus ateityje.

Apibendrinusi savo mintis, manau, kad knyga tikrai įstabi ir greitai skaitosi. Ypač patiks tiems, kurie bent kiek domisi 1960 – ųjų metų Kinija ir jos tradicijomis