Kartais atsibosta visi! Eini ir sveikinies su kiekvienu iš eilės, ir šypsais, ir juokies… Juk taip reikia, taip priimta, juk nerodysi žmonėms savo tikrojo nelaimingo, surūgusio veido…

     Kartais taip norėčiau pasidaryti nematomas. Tiesiog, kad žmonės pro mane praeitų kaip pro tuščią vietą. Kad būčiau nepastebimas…

Atsibudau pakankamai anksti ryte – prikėlė pro pravertą langą šviečianti saulutė. „Velnias, užmiršau vakare užtraukti užuolaidas!“ – pagalvojau ir atsisėdau lovoje.

-Na? Padėsi man dažyti margučius? – su vaikiškai linksma išraiška akyse paklausė manęs ką tik įėjusi mama.

Atsidusau. Juk aš ką tik atsikėliau!

-Taip, mama, – stengiausi šypsotis ne dirbtinai.

Ji laiminga išėjo iš mano kambario, o aš, dar kartą atsidusęs, pakilau iš lovos.

***

„Pagaliau baigėme“ – sukosi mano galvoje, kai mama su ta pačia vaikiškai laiminga išraiška nunešė margučius parodyti tėčiui.

-Išeinu pasivaikščioti! – sušukau bei nelaukęs atsakymo čiupau striukę ir išbėgau.

Lauke buvo vėsoka, nors jau švietė pavasarinė saulė. O aš ėjau. Nežinojau, kur einu, nežinojau, kodėl… bet ėjau. Tiesiog norėjau eiti ir pabūti su savimi, su savo mintimis. Kurių buvo daug. Svarbiausia iš jų – „Kodėl aš vis dar vienas?“. Niekaip to negalėjau išmesti iš galvos…

„Kodėl vis dar nieko artimo širdžiai neturiu šalia? Juk jau tiek laiko praėjo…“ – sukosi mano galvoje.

Bet staiga mano mintis nutraukė balsas:

-Labas, Jobai.

Pakėlęs akis priešais save pamačiau jos veidą.

-O, sveika, – tariau su nedirbtine (net pats tuo mintyse nusistebėjau) šypsena veide.

-Tai sakai, neturi laiko su manimi susitikti, ane? – susiraukusi tarė ji.

-Aš… Mmm… Hmm… – numykiau ir mintyse norėdamas tiesiog pranykti.

-Juo… – ji pradėjo kažką sakyti, bet nutilo ir ėmė didžiulėmis akimis spoksoti į mane.

-Kas yra? Ko taip kraupiai žiūri? – nusijuokiau iš jos veido išraiškos.

Ji staiga dar labiau išpūtė akis.

-Kkkaip… Kaip tu tai padarei? Tu ką tik buvai dingęs, o dabar vėl atsiradai, – ji vis dar pakraupusiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

Pradėjau garsiai juoktis.

-Aš rimtai! – susinervino ji dėl mano juoko.

Staiga suskambo mano telefonas. Žinoma, mamos žinutė: „Kada grįši? Pasistenk greičiau. Turime svečių“. Atsisukau į ją.

-Atsiprašau, bet turiu eiti. Mama ką tik parašė, kad turim svetelių…

-Ok, – tarė ji, apkabino mane ir nupėdino į kitą pusę.

Pasukau link namų vis dar galvodamas apie jos juokelį. „Juk tai neįmanoma, taip?“ – mąsčiau.

Tik staiga ant suoliuko pastebėjau sėdintį pažįstamą. „O šūdas, aš juk jam neatidaviau mediatoriaus po koncerto!“ – pagalvojau ir ėmiau trokšti, kad jis neatsisuktų. Deja, pasaulį valdo vadinamasis „Zapadlo dėsnis“ – jis atsisuko. Žiūrėjo tiesiai į mane kelias sekundes, o tada pakilo ir ėmė artėti. „Velnias!“ – pagalvojau, – „kaip gerai būtų, kad jis manęs nebematytų!“.

Jis priėjo. Sumišęs papurtė galvą, apsidairė ir tarė šalia ėjusiam draugui:

-Juk čia stovėjo vaikinas. Ar man jau vaidenasi?

Draugas gūžtelėjo pečiais ir jie nuėjo tolyn. Jis vis kažko tebesidairė į tolį…

Dabar jau aš stovėjau išpūtęs akis – „Jis ką? Praėjo pro pat mane ir manęs nematė???“.

…