Vakar grįžom taip vėlai ir tokie pavargę, kad norėjosi tik griūti į lovą ir miegoti…

Kadangi dieną blogai jaučiausi, nei pasitikau kitos mentorės studentą, nei išėjau pasivaikščioti su azerbaidžaniečiu… Žinoma, paprašiau, kad studentą pasitiktų kita mentorė, o azerbaidžaniečiui tiksliai nupasakojau, kur rasti banką ir Maximą.

Taigi, tikrasis mano mentoriavimas prasidėjo apie 22val. Su savo vaikinu (nes jau bijojau patamsy eiti viena) pradėjom ruoštis važiuoti iki autobusų stoties, kur turėjau pasitikti 3 turkus (taip taip, tris, o ne vieną, nes maniškis susipažino su kitomis dviem turkėmis, kurios taip pat turėjo gyventi VDU barake). Turkai turėjo atvykti į autobusų stotį 23.40.

Teko išeiti iš barako apie 22.40, nes paskutinis trulikas iki stoties vyko tik  22.55. Taigi, išėjome, palaukėme truliko ir sėkmingai nuvažiavome…

Žinoma, kol laukėme aš sušalau, tad teko šildytis karšta arbata… Ne gana to, turkas parašė, kad jie stoty bus tik 00.10. Teko šalti dar ilgiau…

Pagaliau sulaukėme… Niekada nebūčiau patikėjusi, kad mane užsienio studentas pasitiks lietuviškais žodžiais „Labas. Kaip sekasi?“ ir pakštelėjimais į skruostą 😀 Net nuotaiką kažkaip pakėlė… 😀

Dėkui Dievui, iki barako nuvykome be nuotykių… Ten viską sunešėme į kambarius ir paėmėme turkams patalynes. Staiga turkas iš kažkur ištraukė lietuvišką sakinį „Kad nieko nenutiktų“ ir ėmė klausinėti, ką čia reiškia 😀 Žinoma, kai mes tokie mokslinčiai, tai nemokėjome paaiškinti 😀

Taigi, atsisveikinome ir palinkėjome vieni kitiems labanakt (taip pat lietuviškai 😀 ).

Bet linksmiausia buvo grįžtant… Naktinį troleibusą vairavo kažkokia jauna ir girta (bent jau man taip pasirodė) vairuotoja. Tai ir pypsino visiem iš eilės, ir po kelią zigzagais važiavo… Na žodžiu, džiaugiuosi, kad iš troleibuso išlipau dar gyva…

Tiek vakar… Žiūrėsime, kaip šiandien seksis vaikščioti su azerbaidžaniečiu ir pasitikti gruziną

 [2013.08.24]