Visada norėjau išmokti kalbėti su gyvūnais…

     Taip, aš juos suprantu, suvokiu, ko jie nori iš manęs, ką man bando pasakyti… Bet juk tai ne tas pats! Aš noriu kalbėti, noriu, kad man būtų atsakyta žodžiais, o ne gestais, mimikomis ar amsėjimu…

     Juk aš neprašau daug! Tik supratimo…

Kaip ir kasdien popiet, ėjau pažįstamomis miesto gatvėmis link gyvūnų globos draugijos namų.

Danguje švietė saulė, nors ir plaukė keli debesėliai kartkartėmis ją užstodami. Neseniai buvo paliję, todėl kieme buvo labai gaivu.

Sustojau prie perėjos ir ėmiau laukti, kol užsidegs žalia šviesoforo švieselė. Beklaidžiojančios mano akys užkliuvo už mažyčio paukštelio (lyg ir žvirbliuko) besiprausiančio baloje. Prunkštelėjau. „Turbūt juokingai atrodyčiau, jei prausčiausi baloje pati“ – pagalvojau ir ėmiau vos ne balsu juoktis žiūrėdama į mažylį ir leisdama vis labiau įsisiautėti savo vaizduotei…

-Ko čia juokiesi iš besiprausiančio paukščio? – išgirdau balsą iš tos vietos, kur stovėjo žvirbliukas.

Pakėliau akis. Aplink nieko nebuvo, tik paukštukas, kuris nusipurtė ir nuskrido. Net išsižiojau. Klapsėjau akimis kaip kokia blondinė ir stovėjau vietoje. „Negi tikrai jis kalbėjo??? Negi aš supratau, ką jis man sakė???“.

Šviesofore nušvito žalia spalva, tada raudona… o aš vis dar stovėjau netekusi žado. Žiūrėjau į netoliese esančia balą, kurioje ką tik buvo paukštelis ir negalėjau patikėti.

Iš transo būsenos mane pažadino telefono skambutis. Skambino ji – kita gyvūnų globos draugijos savanorė. Pridėjau telefoną prie ausies:

-Klausau?

-Liza, kur tu dingai? Aš nebespėju susitvarkyti! Varyk greičiau čia, – tarė ji ir padėjo ragelį.

Papurčiau galvą, įsikišau į kišenę telefoną ir tebestebėdama tą keistą balą perėjau perėją.

***

Įėjau į mūsų miesto gyvūnų globos draugijos teritoriją. Mane pasitiko pažįstamas gyvūnų tvaikas. Daugelį jis būtų išvertęs iš koto, bet man jis iš dalies netgi patiko…

-Liz, nagi, eikš greičiau! Kur tu buvai? – iš už kampo išlindo tos pačios savanorės galva.

-Tuoj, palauk. Tik nueisiu pasisveikinti su savo vaikais, – tariau ir nupėdinau link patalpų, kur buvo laikomi benamiai šunys.

Vos įėjusi sušukau:

-Na?! Kaip laikosi mano mažyliai?!

Visi šunys ėmė skleisti tik man ir jiems žinomus garsus – kiekvienas stengdamasis kuo garsiau, kad tik prie jo prieičiau. Išsirinkau šiandien padūkti su linksmai nusiteikusiu šviesiai rudu šunyčiu, todėl priėjau prie jo.

-Na? Eisim pasivaikščiot, ką? Ar eisim? – ėmiau jį kalbinti.

Šis ėmė vizginti uodegą. Nusisukau nuo jo ir jau norėjau nueiti padėti kitai savanorei (žinoma, tik todėl, kad greičiau galėčiau pabūti su savo vaikais), kai staiga išgirdau už savęs džiaugsmingą balsą:

-Noriu, noriu noriu…

Išsigandusi atsisukau ir išvydau priešais save vizginantį uodegą ir tariantį „noriu“ tą patį šviesiai rudą šunytį, su kuriuo ką tik bandžiau kalbėtis. Stovėjau. Bijojau net pajudėti. „Aš ką, pakvaišau?“ – mąsčiau, – „Tai ką? Šunys kalba ne tik per Kalėdas, bet ir per Velykas?..“.

-Liz, eikš čia! – sušuko atėjusi ji (savanorė).

Staiga šuo pradėjo loti…

…